Puslapis: 5

„Daktare, aš paprasčiausiai negaliu nuo visko atsiriboti. Kai nieko neišgeriu, mano galvoj viskas ima ūžte užti, lyg ten suktųsi amžinos girnos. Aš suprantu, kad galbūt nieko neišeis, bet vis dėlto... vis dėlto..." Menka vilties kibirkštėlė įveikti savo likimą atvedė jį mano kabinetan. Jis norėjo susipažinti su autogeninės treniruotės pagrindais. Erika daryti autogeninės treniruotės pratimus išmoko dirbdama grupėje, o L. turėjau apmokyti ir jam vadovauti individualiai. Kalbantis po truputį pradėjo aiškėti ir giliai slypinčios visų tų jo negalavimų priežastys: buvo čia ir sunkumų darbe, nesusipratimų tarp jo ir techninio bei komercinio direktorių. Smulkios intrigos, nesklandumai finansiniais ir techniniais klausimais, neįvykdyti įsipareigojimai kėlė nerimą ir nuolat jaudino. Žmona pavyduliavo jo sekretorei. „Visai be pagrindo",— sakė jis, bet atvirai išsiaiškinti nesisekė. Taip jį vis labiau ir labiau apėmė neviltis. Jam trūko ramaus susikaupimo, drąsos ir ryžto, t. y. būdo bruožų, kurie, kaip jis manė, visada jam buvo būdingi.

Po kelių ilgokų pokalbių jis jau galėjo pats įvertinti savo negalios priežastis. Paskui jam, kaip ir Erikai, pirmiausia teko išmokti atsiriboti nuo aplinkos ir pereiti į ramybės būseną. „Man niekada nepavyks to padaryti",— protestavo jis. Tačiau išmoko, išmoko atsipalaiduoti, jaustis laisviau, pralinksmėjo, o kartu įstengė ir atsiplėšti nuo kasdienių savo reikalų, nesibaigiančių problemų. Jis pądrąsėjo, pasidarė labiau pasitikintis savimi ir iškylančius uždavinius ėmėsi spręsti noriai, su tam tikru malonumu, kad gali padėti sau pačiam.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas straipsnis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą