Imkite kada nors ir neskubėdami apžiūrėkite dirvinio asiūklio stiebą. Koks keistas augalas! Jis panašus į mažą eglutę, kurios pavienes, augančias kuokšteliais nuogas "šakeles" gali ištraukti po vieną, bet kuokštelis neiširs. Pabandykite šią stiebo dalį įsidėti į burną ir pakramtyti. Tarp dantų ims girgždėti taip, lyg tai į burną būtų patekę smulkaus smėlio. Šis palyginimas gal ne visai vykęs: nes joks kitas augalas neturi daugiau silicio rūgšties už dirvinį asiūklį. Tai labiausiai paplitusi mineralinė medžiaga žemės paviršiuje, įeinanti į smėlio bei kvarco sudėtį.

Iš tikro dirvinis asiūklis neypatingai dera prie margų, žydinčių pievų bei lauko gėlių, nes jis niekada nežydi. Jis dauginasi smulkiomis sporomis, kurios iki subręstant saugomos mažose dėžutėse, esančiose augalo apatinėje dalyje.

Sunku ir įsivaizduoti, bet šio augalo pirmtakai randami jau akmens anglies (karbono) eroje. Tuomet, prieš 390 milijonų metų, žemė buvo apaugusi milžiniškais dirvinio asiūklio miškais!

<<< Ankstesnis straipsnis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą