Puslapis: 3

Gražią, ryškiai raudoną šio žaizdas gydančio aliejaus spalvą suteikia hipercinas, esantis augalo žieduose. Ši savybė neleidžia tikrosios jonažolės supainioti su jokiu kitu augalu: imkite kada nors ir sutrinkite dviem pirštais žiedą, ir jūsų pirštai nusidažys raudona kaip kraujas spalva. Todėl liaudyje ši žolė dažnai vadinama "Jono krauju" arba "Nukryžiuotojo Kristaus krauju". Pasak legendos, Kristaus mylimiausias mokinys surinkęs po kryžiumi nuo kraujo susiraizgiusius žiedus ir išdalijęs tikintiesiems. Gana paplitę ir tokie jonažolės pavadinimai kaip "Stebuklingoji dievo žolė" ir "Dievo malonės žolė". Visa tai rodo, kad jonažolė yra nepaprastas augalas. Antra vertus, tai rodo, kokią reikšmę šis augalas turėjo viduramžiais: išlietas Kristaus kraujas buvo ne tik stipraus ginklo prieš velnią simbolis — jonažolės pagalba buvo bandoma išvaryti raganas bei gydyti pamišimą.

Kaip tik ši jonažolės gydomoji funkcija sutampa su moksliškai pagrįsta vaisto vartojimo sfera. Mat tos dažnai minimos tariamosios "raganos" buvo tik pasigailėjimo verti sutvėrimai. Tai psichiškai nesveiki žmonės, kurie dėl savo melancholinės būsenos, blogos nuotaikos ar depresijos buvo izoliuojami nuo kitų. Biologiškai aktyvios jonažolės medžiagos — bet tik tuo atveju, jei jonažolė teisingai vartojama — labai sumažina tokius sveikatos sutrikimus. Pastariesiems dar galima priskirti ir platų vegetacinių organizmo sutrikimų, stresų, neramumo, baimės bei išsekimo būsenų spektrą. Be abejo, jonažolė yra dar ir nervus raminanti arbata.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą