Puslapis: 3

Vieną rytą atsitiko štai kas. „Įdūkusi aš išvažiavau iš namų ir jau automobilyje pajutau, kad man vėl kažkas darosi,—pasakojo ji.—Tada aš pasukau į šalikelę, sustojau ir, tučtuojau perėjusi į ramybės būseną, susikoncentravau į tai, kas vyksta viršutinėje mano pilvo ertmės dalyje: mano saulės rezginyje kaupiasi maloni šiluma, tulžies pūslė atpalaiduota, glebi, šilta. Ir tiesiog net pačiai sunku patikėti: skausmas net neprasidėjo."

Nuo tada Miuler niekada daugiau nekankino skausmingi tulžies pūslės priepuoliai. Bet net ne tai svarbiausia. Gyvenime pritaikiusi autogeninę treniruotę (po pusmečio Miuler mokėjo visus pratimus), ji apskritai galėjo susidaryti blaivesnį požiūrį įvairiais klausimais. Pasidarė tolerantiškesnė, pradėjo suprasti savo anytą ir vyrą ir su geram diplomatui būdingu tikslingumu susikūrė visiems trims priimtinas normalias kasdienės būties sąlygas. Anyta persikėlė į viršutinio aukšto patalpas, kur anksčiau buvo Miuler darbo kambarys. Dabar ji užleido jį vyro motinai, kuri buvo už tai labai dėkinga. Paskui, visi pasitarę, aiškiai nustatė bendro gyvenimo tvarką, išsiaiškino, kas kuriam nepatinka, ir „maloniai" sutiko vienas kitam netrukdyti. „Dabar mes visi daug linksmesni ir laimingesni",—pareiškė Miuler.

Taip, kaip Miuler išmoko paveikti kepenų-tulžies organų grupę, be to, kartu ir geriau susivokti painiose gyvenimo situacijose, ir Heincui H. autogeninė treniruotė padėjo daug ką padaryti.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą