Puslapis: 2

Galiausiai dvasinė, psichinė tuštuma sukelia fizinę tuštumą. Šiuo atveju kalbama apie psichoasteninį sindromą kaip svarbią psichosomatinės dezadaptacijos, psichosomatinės ligos dalį. Tokio jėgų išsekimo saugotis labiausiai perspėja senoji Rytų medicina, išsekimą laikydama pavojingiausia iš visų bėdų, teigdama, kad šitaip išsekęs žmogus yra neišgydomas. Senovės Rytų medikai manė, kad pernelyg didelis psichofizinių jėgų išsekimas ~ mirties prieangis, kai žmogus dar gyvas, bet jau pasmerktas. Tibeto medicina grėsmingais, pernelyg didelio išsekimo požymiais irgi laiko nuolatinį per didelio nuovargio jausmą, visišką beviltiškumą, bejėgiškumą ir apatiją; suliesėjimą iki raumenų tonuso netekimo, jų silpnumą dėl prarasto tonuso ir atrofiją, ir odos bei poodinės ląstelienos suglebimą; tokį nuolatinį galvos maudimą, kai net prarandamas mąstymo aiškumas ir galva svaigsta; ryškų jutimo organų susilpnėjimą; lėtinius kryžkaulio, sąnarių, kaulų skausmus; ryškų lytinio potraukio susilpnėjimą. Žmogus sugniuždytas, fiziškai suglebęs, sukiužęs, jis ne gyvena, o gyvalioja. Jis apimtas sielos ir kūno depresijos, kapituliavęs.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą