Puslapis: 6

Smitas rašo, kad devyniasdešimt ligonių, sergančių vėžiu, ir dvidešimt aštuoni ligoniai, sergantys leukemija, gerdami namie išsunktą raudonųjų burokėlių sunką, fabrike išvalytą natūralią sunką, sunką iš raudonųjų burokėlių miltelių misą iš jų, kitų burokėlių rūšių sunką, sumaišytą su rūgusio pieno produktais ar varške, ir vartodami pilnavertį maistą, pasiekė padrąsinančių rezultatų. Jiems išnyko skausmai, atsirado apetitas, normalizavosi kraujo nusėdimas, lengviau buvo ištveriami citostatikai ir neatsirasdavo leukopenijos. Labai sunkiais atvejais pailgėdavo gyvenimo trukmė. Kalbama tik apie ligonių būklės pagerėjimą ir apie burokėlių naudą specifinei, klasikinei terapijai, o ne apie gydymą. Raudonaisiais burokėliais negalima išgydyti vėžiu sergančio ligonio. Tačiau veiklioji raudonųjų burokėlių medžiaga gali taip sužadinti apsaugines jėgas ir sutrikdytą ląstelių kvėpavimą, kad tradicinės terapijos rezultatai pagerėja. Raudonieji burokėliai kaip papildoma gydymo priemonė nėra jokia utopija.



Burokėlių sunkos gėrimo taisyklės:

1. Gerti po šešis šimtus mililitrų sunkos per parą po šimtą-du šimtus mililitrų vienodais laiko tarpais.

2. Kai sunka geriama penkis kartus per parą, dieną reikia ją gerti kas keturias valandas ir vieną kartą naktį.

3. Sunką geriau gerti esant tuščiam skrandžiui dešimt-penkiolika minučių prieš valgį ir šiek tiek pašildžius.

4. Išgėrus sunką, negalima užkąsti mieliniu kepiniu, nes mielės žarnyne sukels rūgimą, sudarydamos rūgščią terpę vietoj šarminės. Taip pat negalima užsigerti rūgščiomis sultimis.

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas straipsnis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą