Kristus ir kai kurie apaštalai badavo 40 dienų. Dažnai pasninkaudavo Dovydas - vienas jo dvylikos dienų pasninkas mums gerai žinomas. Be to, badavimas buvo įteisintas kaip priemonė pagerinti visos Judėjos sveikatai. Kaip mes žinome iš Evangelijos pagal šv. Luką, fariziejai didžiavosi tuo, kad pasninkaudavo du kartus per savaitę. Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų gydymąsi badavimu nurodė filosofas Askrepidas. Plutarchas kartą pasakė: "Užuot gėręs vaistus, geriau dvi tris dienas pabadauk". Daugelyje indų ir kinų senovinių raštų taip pat rekomenduojama tai daryti.

Senovės krikščionių vienuoliai atsisakydavo maisto daugiausia dėl religinių motyvų.

Kabala - slaptasis mokslas ir mistinė žydų filosofija - taip pat nurodo badavimą. Beveik visos senovės tautos atsisakymą nuo maisto vertindavo kaip kūno apsivalymo būdą. Kai žmogus išmoko rašto, religijos išmintis pasklido po visą Aziją, o iš ten atkeliavo ir į Europą. Tūkstančius metų ji klestėjo Egipte, Romoje, Babilone, Judėjoje, Persijoje, Skandinavijoje, tarp keltų ir gotų. Norintieji tapti.šventikais turėdavo ilgai melstis ir pasninkauti. Keltų dvasininkai, norintys pakilti į aukštesnę kulto pakopą, turėdavo gana ilgai pasninkauti. Persijos Saulės garbintojai pasišvęsdavo penkiasdešimties dienų pasninkui. Indijoje tai praktikuojama net iki šių dienų. Didysis Indijos dvasios vadas Mahatma Gandi dažnai ir gana ilgai pasninkaudavo. Savo užrašuose badavimą jis nurodo ne tik kaip būtiną priemonę kūnui gydyti, bet ir kaip žmogaus protinio ir dvasinio tobulėjimo būdą.

<<< Ankstesnis straipsnis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą