Puslapis: 6

Psichoterapijos seansuose paaiškėjo, kad jis paauglystėje vadovavo vaikigalių gaujai, apvaginėjančiai butus. Bėgo laikas, vaikai išaugo ir gauja suiro. Pedras pamėgino įsidarbinti, tačiau bet koks darbas po rizikos ir nuotykių pilnos paauglystės, jam atrodė nuobodus. Per tą laiką jis irgi šiek tiek subrendo ir suprato, kad iš kitų nelaimių daugiau nebenori turtėti, tad nebenorėjo kurti naujos ar įstoti į kitą gaują.

„Kas jums labiausiai patikdavo, kai apiplėšdavote butus?" paklausė Le Sanas.

Pedras pagalvojęs atsakė: „Geras darbo organizavimas, tarpusavio pagalba, nenuspėjami įvykiai ir rizikos pojūtis".

P. Le Sanas ilgai svarstė, kokiai profesijai būdingos minėtos savybės, ir nutarė, kad tai galėtų būti gaisrininko profesija. Tačiau, leisti ar neleisti mokytis gaisrininkų mokykloje, sprendė rimta medicinos komisija. Pedrui trukdė liga.

Ir vis dėlto nuotykių ir rizikos gyvenimas taip traukė jaunuolį, kad jis iškėlė sau tikslą pasveikti. Jam tai pavyko, ir po metų jis jau buvo gaisrininkų mokyklos kursantas.

Daugybė Le Sano knygoje pateiktų pavyzdžių įrodo senos tiesos teisingumą: „Niekuomet ne vėlu viską pradėti iš naujo".

Kartais žmogus tai prisimena tik susirgęs vėžiu. Vėžys tai paskutinis įspėjimas, stipriausias signalas, priverčiantis žmogų prisiminti savo paskirtį Žemėje. Kiekvienas gyvename su savo daina, kurios melodijos motyvas skamba mumyse nuo pat gimimo. Kartais mes sąmoningai tildome

<<< Ankstesnis puslapis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą