Vienas iš pačių svarbiausių ir suprantamiausių būdų sveikatai išsaugoti bei jai atstatyti yra ilgalaikis savanoriškas badavimas. Istorija rodo, jog badavimas, tai yra visiškas susilaikymas nuo maisto, buvo rekomenduojamas gilioje senovėje ir sudaro trijų didžiųjų religijų - krikščioniškosios, budistiškosios ir musulmoniškosios -papročių dalį. Biblijoje teigiama, jog Kristus pasninkavo keturiasdešimt parų, o musulmonų kasmetinis pasninkas ramadanas tęsiasi mėnesį.

Dargi dabar daugelis Rytų genčių laikosi griežto pasninko.

Vakarų medicinos mokslas pasmerkė pasninkavimą, atseit jis buvo reikalingas tik grynai religiniams tikslams, o kūnui neduodavo jokios naudos. Iš tikrųjų badavimas, be abejonių, gali greičiau nei bet kuris kitas gydymo metodas atstatyti ligonio sveikatą.

Susilaikymo nuo maisto idėja kovojant su liga yra per daug paprasta, todėl dauguma medikų į ją žiūri neigiamai.

Žinomas amerikiečių rašytojas Antonis Sinkleris šiuo klausimu surinko gausios medžiagos. Per žymiausius Amerikos žurnalus jis kreipėsi į skaitytojus, siūlydamas jiems pasidalinti gydymo badavimu patirtimi n patelkė tokius klausimus: kiek kartų jie badavo, kiek dienų tęsėsi kiekvienas badavimas, ar tarėsi jie su gydytoju prieš badavimą ir po jo ir, galiausiai, kokie buvo rezultatai? Iš 117 atsiliepusiųjų, 100 badaudami pagerino savo sveikatą. Iš 17 žmonių, kuriems badavimas nepadėjo, kai kurie prisipažino, kad badavimą pertraukdavo arba jiems kas nors trukdė.

<<< Ankstesnis straipsnis    Kitas puslapis >>>   

Daugiau straipsnių apie sveikatą